Pirmieji motorvežiai Lietuvoje.

motorvežis_tu2

Šeštojo dešimtmečio viduryje šalies geležinkeliuose prasidėjo garvežių keitimas ekonomiškesniais lokomotyvais – elektrovežiais ir motorvežiais. 1956 m. Tarybų Sąjungoje garvežių gamyba nutraukta. Jau sekančiais metais vietoj garvežių pagaminta 400 motorvežių ir 270 elektrovežių.

1957 m. pirmuosius dyzelinius lokomotyvus gavo tuometinio Lietuvos geležinkelio Panevėžio ir Švenčionėlių garvežių depai. Tai buvo TSRS susisiekimo ministerijai priklausančioje Kalugos mašinų gamykloje pagaminti keturašiai motorvežiai TU2. Juose įmontuota pagarsėjusio tarybinio dyzelio V-2 modifikacija TD12 ir elektrinė pavara motorvežio aširačiams sukti, sudaryta iš elektros generatoriaus, traukos elektros variklių ir valdymo aparatų komplekso. Kitos 12 cilindrų dyzelio V-2 modifikacijos buvo naudojamos labai didelės keliamosios galios savivarčiuose, sunkvežimiuose, kai kuriuose visureigiuose, autovilkikuose ir upių laivuose. Motorvežiai TU2 buvo gaminami 1956-1959 m. Šalies siauriesiems (0,75 m pločio) geležinkeliams pateikta keli šimtai šios serijos mašinų.

Naujos rūšies lokomotyvų eksploatacijai ruoštasi iš anksto. Panevėžio depe buvo įrengta motorvežių techninio aptarnavimo ir remonto bazė, o dalis sumaniausių garvežininkų tobulinosi Kijeve bei Kalugoje. Motorvežių pasirodymas Švenčionėlių, o po to Panevėžio depuose iškart sukėlė vietos geležinkelininkų susidomėjimą. Kiekvienas šių mašinų eksploatacinis bandymas sužadindavo aptarnaujančio personalo diskusijas dėl motorvežių galingumo, atskirų agregatų ir detalių stiprumo, patikimumo, techninio aptarnavimo patogumo ir pan.

motorvežis_tu3

1957 m. rudenį Švenčionėlių ir Panevėžio keleiviniai traukiniai su ryškiai mėlynais motorvežiais TU2-123 ir TU2-122 priekyje nubildėjo ilgiausiu 145 kilometrų siaurojo geležinkelio ruožu Panevėžys-Anykščiai-Utena-Švenčionėliai. Šis geležinkelis Rytų Aukštaitijoje pasižymėjo vingiuotomis įkalnėmis bei nuokalnėmis. Tų pačių metų rudenį panevėžiečiai ir toliau garvežius keitė motorvežiais TU2. Jais vežiojo keleivius, pirmuosius krovinius (400-450 tonų bruto svorio traukinius) banguotomis lygumomis išsirangiusiais geležinkeliais iš Panevėžio per Joniškėlio stotį į Šiaulius (105 km) ir į Biržus (78 km). Švenčionėliečiai naujais motorvežiais vežiojo keleivinius traukinius 30 km geležinkelio ruožu Švenčionėliai-Švenčionys-Lentupis, anuomet jungusiu Švenčionių rajoną per šį Baltarusijos miestelį su kitais Postavų rajono miesteliais. Tarp Švenčionėlių ir Švenčionių traukiniai įveikdavo aukštokų kalvų gūbrį. Bėgių kelio absoliutinio aukščio skirtumai šioje maršruto dalyje siekė nuo 147 iki 171 ir net 213 metrų. Galiausiai motorvežiais pakeitė garvežius mažiausiu traukinių eismu pasižymėjusiame Šiaurės Aukštaitijos (73 km ilgio) siaurojo geležinkelio ruože Panevėžys-Joniškėlis-Vaškai-Žeimelis ir gretimame ruože per Joniškėlį į Šiaulius, 7 kilometrų atšakoje Petrašiūnai-Linkuva.

Valdyti pirmuosius motorvežius buvo patikėta Švenčionėlių depo mašinistams A. Maminskui, V. Verikui, Panevėžio depo mašinistams S. Blinstrubui, J. Malinauskui, S. Petrauskui kartu su padėjėjais švenčionėliečiais C. Pukėnu, V. Tamašausku, panevėžiečiais P. Katinu, J. Stumbriu, V. Šilininku ir kitiems.

1958 m. pavasarį siaurųjų geležinkelių lokomotyvų parkas pasipildė komfortabiliomis keturašėmis, turinčiomis elektrinę pavarą mašinomis TU3, pagamintomis Čekoslovakijos „CKD Sokolovo Praha" įmonėje, šie motorvežiai vežiojo daugiausia keleivinius sąstatus visais maršrutais, o suporinti traukė sąstatus su dolomito skalda iš Petrašiūnų pro Pakruojį į Šiaulių priemiestyje esančią Gubernijos stotį. Vyšnių spalvos čekoslovakiški motorvežiai buvo naudojami apie 15 metų. Po to jie perduoti įvairiems žinybiniams šalies geležinkeliams.

Kai kurie garvežiai siaurajame geležinkelyje buvo naudojami iki septintojo dešimtmečio pradžios. Pavyzdžiui, tokie lokomotyvai tempė keleivinį sąstatą 16 kilometrų maršrutu Pakruojis-Petrašiūnai-Linkuva. Analogišku „ugniniu žirgu" atlikdavo manevrinius darbus Švenčionėlių stotyje. Iš viso iki septintojo dešimtmečio pradžios bendro naudojimo siaurojo geležinkelio linijose Lietuvoje užgesinti bemaž 25 garvežiai. Nesant nusistovėjusios lietuviškos terminijos, naujos traukos mašinos iš pradžių buvo vadinamos įvairiai: „dyzeliais", „šilumvežiais", „dyzeliniais-elektriniais lokomotyvais" ir kt. Labiausiai prigijo terminas „šilumvežis", bet kai kurie senosios kartos geležinkelininkai naujoviškus lokomotyvus ir toliau vadino senoviškai – garvežiais.

Traukinys Panevėžys-Biržai

Septintojo dešimtmečio pradžioje motorvežiai pasirodė mūsų respublikos stambiausiuose plačiųjų geležinkelių mazguose, taip pat magistralinių geležinkelių linijose, jungiančiose Vilnių su kitų sąjunginių respublikų miestais ir šalies sostine – Maskva.

1970 m. beveik pusėje respublikos geležinkelių sąstatus traukė motorvežiai, o 1975 m. beveik visi pervežimai atlikti motorvežiais. Atnaujinant lokomotyvų parką, prie Panevėžio garvežių depo prijungtas Švenčionėlių depas, o vėliau ir Panevėžio vagonų depas. Nauja įmonė gavo ir naujovišką pavadinimą – Panevėžio stoties šilumvežių vagonų depas. Tuo pat metu prarado reikšmę ir buvo nuardytos ištisos siaurųjų geležinkelių linijos nuo Lentupio iki Utenos ir nuo Joniškėlio iki Žeimelio, o po to geležinkeliai Gubernija-Pakruojis ir Utena-Rubikiai.

Motorvežiai TU2 naudojami ir šiandien. Šiomis mašinomis dabartinio Radviliškio lokomotyvų depo Panevėžio cecho mašinistai ir jų padėjėjai, talkinant traukinių eismo tvarkdariams bei kitų padalinių darbuotojams, jau 30 metų veda traukinius, gabendami krovinius ir keleivius. Siauraisiais geležinkeliais iš Panevėžio stoties į Anykščių, Biržų, Pasvalio ir Pakruojo stotis, šių rajonų įmonėms ir organizacijoms vežamas kuras, statybinės medžiagos, kiti kroviniai.

Motorvežiai TU2 eksploatuojami ir Ukrainoje, Kazachstane, Pietų Urale ir kituose šalies rajonuose.

Pirmųjų Lietuvos geležinkeliuose naudojamų motorvežių pagrindiniai techniniai duomenys

Žurnalas „Mokslas ir Technika”

1988, Nr. 2